Ką verta žinoti apie plastiką
Terminas plastikas yra kildinamas iš graikų kalbos ir reiškia lydomas, lengvai formuojamas. Tai bendrinis
žodis, kuris ne taip seniai pradėtas taikyti gana didelei polimerinių medžiagų grupei. Polimeras yra didelė
molekulė, susidedanti iš ilgos besikartojančios molekulių grandinės, monomerų. Natūralių polimerų
gausu gamtoje. Vienas iš geriausiai žinomų pavyzdžių – celiuliozė.
Polimerus sintetinti išmokta prieš daugiau nei pusantro šimto metų. Sintetinimui gali būti naudojamos ir
natūralios medžiagos, kaip pavyzdžiui celiuliozė, bet dažniausiai naudojama nafta arba kitas iškastinis
kuras. Sintetinius polimerus sudaro ilgos atsikartojančios grandinės, paprastai daug ilgesnės, nei
natūraliai sutinkama gamtoje. Nuo to, kokio ilgio ir kaip išdėstytos grandinės polimeruose priklauso jų
savybės: tvirtumas, lankstumas, masė.
Dėl savo fizinių savybių sintetiniai polimerai yra labai populiarūs gamyboje, kadangi dirbti su jais
nesudėtinga, tačiau jų savybės leidžia sukurti įvairių produktų ir gaminių. Polietilenas yra vienas iš
paprasčiausių ir pigiausių polimerų, šiuo metu naudojamų gamyboje. Tai chemiškai inertiška medžiaga,
t.y. nereaguojanti su aplinka. Polietilenas, pirmą kartą susintetintas 1989 m., šiuo metu labai plačiai
naudojamas įvairių pakuočių, maišų ar maišelių gamyboje. Į rūšis polietilenas skirstomas pagal cheminių
grandinių šakotumą, pavyzdžiui mažo tankio polietilenas (LDPE) sudarytas iš labai šakotų
makromolekulių, tuo tarpu didelio tankio polietilenas (HDPE) sudarytas iš ilgų, bet mažai šakotų
grandinių. Molekulinė struktūra lemia plastiko savybes, todėl pagal poreikį gamybai naudojamas skirtingo
tankio polietilenas. Maišeliams ar plėvelėms gaminti naudojamas LDPE, tuo tarpu buitinės chemijos
buteliukams dažniausiai naudojamas HDPE.